Mums jūra iki kelių!

Šiaurės Suvilioti
Suomija IV dalis.

Kemijoki upė ties Rovaniemi.

Rugpjūčio 14 diena. Šilta ir ramu. Tikra vasara Europos šiaurėje, neprisimenant trumpos, bet šaltos nakties. Gan keista vykstant tolyn į šiaurę sutikti vis geresnį orą. Džiugu. Juk šiluma kaulų nelaužo...Mindaugas pritartų, nes jis kelionės eigoje pralinksmino ne tik mus, bet ir save (tikriausiai), nepasiimdamas šiltesnės aprangos. Iškeliavo Mindė i poliarinį ratą be ilgų kelnių ir megztinio. Bet su plačia šypsena.

Kuprinės ant pečių, jau pripratusių prie svorio, kojos - batuose, kurie jau kelionės pradžioj spėjo pūsles pritrinti. Bet šiandien tik 8 kilometrai pėsčiomis iki poliarinio rato ir, turbūt, dar keletas atgal. Ne taip ir baisiai. Iškeliaujame iš Laplandijos sostinės. Milžiniškos upės ir nesibaigiantys miškai samių žemėje. Gal porą valandų pailsėdami einame. Ir mes jau vietoje - ant poliarinio rato linijos, ten, kur įsikūręs Kalėdų Senis ir visas jo kaimelis. Kalėdinė nuotaika, muzika ir atributika, kas vasarą atrodo gan keistoka, tačiau visai linksma. Visiškai nesitikėję sutikti Joulupukki (Kalėdų Senelis suomiškai), netikėtai su juo susitinkame. "Peraugę vaikai išpildo savo vaikystės svajonę." Skamba linksmai. Taip ir yra! Kaip per kalėdinį filmą, atsisėdame abipus barzdoto senolio. O jis pasirodo žino keletą lietuviškų žodžių ir miestų pavadinimų. Prieš mus buvusi pora nusifotografavo ir net nešnektelėjo, o mes kur kas ilgiau ir tikrai smagiau pabendravome.

Pas Kalėdų Senį Laplandijoje.

Poliarinis ratas - tolimiausia vieta nuo ašigalio, kurioje bent kartą per metus žiemą saulė nepakyla, o kartą vasarą – nenusileidžia.

Po 8 dienų keliavimo šiaurės kryptimi, pagaliau judame į pietus.

Šiauriausias kelionės taškas - atlikta! Šaunu būtų dar tolėliau nukeliauti, bet šiai kelionei, matyt, jau užteks. Laukia ne mažas kelias į pietus - į Tamperę. Beveik 800 km ir 5 likusios dienos. Jau paliekant poliarinį ratą esam maloniai nustebinti. Prieš mus lietuviškomis trispalvėmis papuošti motociklai. O netoliese ir tautiečiai. Negalim praeiti nepakalbinę. Smagus pokalbis, traškučiai ir mus vienijantis dalykas - tas pats šiauriausias kelionės tikslas. Kažkoks palengvėjimas. Nebereikės keliaut tolyn. Na, iš tikrųjų, tai reikės, bet jau artėjant namų link. Šią popietę dar keli kilometrai pėsčiomis pietų kryptimi. Lengvai išsekę prieiname tą pačią plačią upę, kuri teka ir per Rovaniemi. Puikus paplūdimys tik vietiniai, rodos,  nelabai nori, jog mes čia liktume, siūlosi pavežėti iki artimiausio kempingo. Atsisakom ir pasišalinam. Vistiek įsikuriame prie upės tik jau tolėliau paėjėję. Bruzgynai. Tačiau nors keli pagaliai laužui užkurti yra, o ir pieva - palapinėm pastatyti. Bei gaivaus vandens upė kojoms atgaivinti. Pavargę, bet sotūs ir laimingi krentam į savo kuklius patalus. Atrodo, jog kiekvieną naktį miegam vis geriau. Tikriausiai. Atsimerki ir jau rytas. Maloniai žadina saulės spinduliai, apšvietę mūsų žaliuosius namukus. Pasirodo malonu tik viduj, o lauke - košmaras! Visą kūną akimirksniu aplimpančių musyčių tuntai. Nei papusryčiaut rimtai nespėjam. Kraunam, vyniojam, pakuojam. Kad ir kaip greitai viską susitvarkėme, laikas slinko tarsi sulėtintai. Nervino ir niežėjo. Sprukom kaip galėdami.

Pasidalijome, kaip visada, po du ir nutarėme vakarop susitikti už 220 km esančiame Oulu mieste. Gal pusvalandį laukiame (aš ir Deividas) sustojančios mašinos, nesulaukiame ir nusprendžiame sugrįžti į degalinę. Lošimo automatuose išlošiam keletą eurų ir už juos sukertam po dešrainį. Grįžtame į kelią. Tiesiame rankas į šoną, žvelgiame vairuotojams į akis, atsako nesulaukiame, tad einame šalikele. Sėkmė nusišypso po beveik 3 valandų. Važiuojam tiesiai į Botnijos pakrantėje įsikūrusį Oulu, šeštą pagal dydį Suomijos miestą. Daug apie jį bei pačią šalį sužinome iš vairuotojo. Tai vienas iš didžiausių pasaulyje šiauriausiai įsikūrusių miestų. Jeigu žemėlapyje vestume pirštu palei lygiagretę (lygiagretės - horizontalios linijos einančios per visą žemėlapį nuo vakarų iki rytų) į kairę arba dešinę, pamatytume, kad miestas yra tokioje platumos linijoje kaip ir šiaurinė Kanada ar centrinė Aliaska. Dar neatvykę susidarome vaizdą, jog tai gražus turistinis miestas. Netrukus atvykstam ir tuo įsitikinam. Suomis ne tik atveža mus į miesto centrą, bet dar ir pavežioja, aprodo jį. Atsidėkojame simboliškai - lietuvišku suvenyru. Atgal gauname Suomijos žemėlapių knygą. Laimingi. Gerasis draugas taip pat - galėdamas pristatyti savo miestą ir šalį. Įvykus nors ir nelygiems, tačiau gražiems kultūriniams mainams, neužilgo sulaukiame draugų. Besidalindami savo kelionės įspūdžiais judame pajūrio link. Prie mūsų greitai artėja "inland skating" (sausumos čiuožimas - populiari vasaros sporto šaka Skandinavijoje) įranga apsiginklavęs žmogus. "Hello Lithuanians!",- šūkteli jis. Pasirodo tai naujasis draugas, tik paleidęs mus, išskubėjo pasportuoti. Dar vienas smagus susitikimas.

Akimirka, kita ir mes jau pakrantėje. Smėlis, jūra, salos, vėjo malūnai, besileidžianti saulė ir privalomas ritualas: kojų mirkymas, maistas ant laužo bei saldus miegas...

10 kelionės diena. Rytas ant Baltijos jūros kranto. Tvieskia saulė. Vanduo lyg stiklas. Maudomės ir skubam gaudyti mašinų į kitą suomišką pajūrio miestelį - Kalajoki. Tik 130 km! Neturėtumėm ilgai užtrukti. Sunkoka buvo išeiti iš miesto ir surasti tinkamą kelią, tačiau tik atsidūrus tinkamoje vietoje, mus paima. Sunku buvo susikalbėti, bet supratome, jog bent į tą pusę būsime vežami. Esame paliekami degalinėje už kokių 20 kilometrų. Turėtų būt visai nebloga vieta - autostrada šalia, mašinų taip pat yra. Pradedu kalbinti žmones. Kažkodėl dauguma važiuoja ne į tą pusę. Hmm...Prikimbu prie jauno vyriškio, kuris iš pradžių užsimindamas apie atlygį, o po to perkalbamas, siūlo šokt vidun. Tiesa, važiuosim ne į Kalajoki. Reikės kartu važiuoti į kažkokią tai sodybą, kur bus keičiamas namo stogas. Pasirodo mūsų suomis - stogdengys. Na, negi sakysi ne, aišku važiuojame, taip juk dar įdomiau. Gana linksmai šnektelime, sužinome apie jo darbą, šeimą. Ir, žinoma, neužmirštame, apie pavėluotai atėjusią vasarą Suomijoje, užsiminti. Automobilio termometras rodo 26 °C. Šiluma truputį migdo, tačiau neužilgo esame paleidžiami Ylivieska miesto pakrašty, mat jis čia gyvena. Iki pajūrio apie 40 km, tad neturėtų būt sunku nusigauti. Pasėdim šalia kelio, užkandam, stabdom ir važiuojam į Kalajoki. Kelionė neprailgsta. Vyksta nerealiai smagus bendravimas su suomių porele. Vaišina mus suomiškais ledais su anyžiais. Tikriausi pirmąkart man jis (anyžius) čia tiko ir net labai patiko. Gauname naujos informacijos dozę. Pasirodo ši vieta populiari savo smėlio kopomis ir ilgais smėlėtais paplūdimiais. Pavežėjami pakrante tuo įsitikiname, tačiau turistinis sezonas baigėsi, mat tą savaitę jau prasidėjo mokslo metai. Spėjame pašnekovus sudominti Lietuva (panašu, jog anksčiau ar vėliau atvyks) ir atsisveikiname. Lekiame per kopas...

Traukte traukia išsimaudyt. Brendame. Krantas tolsta. Šiek tiek nejauku. O jūra, tiesiogine prasme, iki kelių. Nors imk ir perbrisk ją! 

Naktis jau čia pat, o Mindės ir Ernesto dar nėra. Neatsako jie ir į mūsų žinutę. Keista. Nesulaukiame jų ir išaušus. Susisiekiame, bet pavyti mūsų taip greit neišeis. Nesinori sėdėti vietoje ir laukti. Reikia judėti. Liko ne pilnos 3 dienos. Tikimės, kad vakare, už beveik 190 kilometrų esančioje Vaasoje, susitiksime. Labai tikimės..

Suomiškas svetingumas uodų karalijoje

Šiaurės Suvilioti.  
Švedija/Suomija. III dalis

Botnijos įlankos vandenys, Lulea.

Iki vakaro turime pasiekti Švedijos-Suomijos pasienį! Toks mūsų naujos dienos tikslas. Kiekvieną dieną kėlėm sau vis naują užduotį - naują tikslą. Atrodo viskas taip pat, tačiau taip nėra. Nauja diena - nauja vieta. Kita nuotaika ir oro sąlygos, ar net fizinių jėgų kiekis. Kiekvieną rytą kildavom su nauja optimizmo doze. Taip nutiko ir šiandien. 

Suomijos mums jau norėjosi, o tai teikė kažkokios naujos paspirties. Šiandien ir vėl dalijamės po du. Kupini paslėpto ryžto judame mums reikalingo kelio link. Draugai lieka ir bando balsuoti iš vietos. 6 km mums pasirodė ne kliūtis, pėdos jau buvo pripratusios prie gan didesnio atstumo. Eidami žvalgomės ne tik į kelią, mašinas, ar tai, kas aplink, bet nori nenori žiūri kas po kojomis. Gausybė visokios paskirties daiktų daiktelių. Ko tik žmonės neišmeta pro automobilio langą...Griovyje radom kartono gabalą, kuris puikiai tiko naujam užrašui "Haparanda" (miestas Švedijos/Suomijos pasienyje). Toliau betyrinėdami kas po kojomis, pastebėjome nerangiai judantį paukštį ant važiuojamos kelio dalies. Panašu buvo į žuvėdrą. Perkėlėm  nuo kelio ir padėjom šalia vandens telkinio. Ką gi mes galėjom padaryti...Bent jau paukštis nebus suvažinėtas.

Netrukom ir pasiekėm E4 - kelią, kuriuo jau septintą dieną daugiau ar mažiau nukrypdami keliavome per visą centrinę ir šiaurinę Švediją. Įveikėme 6 km pėsčiomis, dar 122 km laukė, tačiau tikimės, jog važiuojant. Taip tikėjomės ir laukėm gal 20-30 minučių. Ir ne be reikalo, mat malonios šviesiaplaukės suomės būsim pavežti bent iki pasienio.

Jau iš tolo matėm, jog šis automobilis sustos. Tikriausiai vairuotoja nė nematė mūsų ženklo - ji jau buvo nusprendusi priimti mus, kaip naujus kelionės kompanijonus. Buvome tikriausiai patys pirmieji naujojo suomės automobilio keleiviai. Taru (toks naujosios draugės vardas) įsigijo jį Norvegijoje ir keliavo atgal namo - į Suomijos šiaurę. Žvalgėmės pro langą. Aplinkui pačios šiaurinės Botnijos įlankos gamta: kalvos, miškai, įlankos, salos... Sunku suvokti, kad mes už pačio Baltijos jūros galo. Mes taip arti poliarinio rato! Skriejam vingiuotu Baltijos jūros pakrantės keliu euforijoje. Vidinės energijos antplūdžio varomi. Saulė tvieskia, nė debesies danguj. Pasirodo ir čia pasitaiko puikaus oro, tik suomė patvirtina, jog taip nutinka ne dažnai. Naujoji draugė pasiūlo važiuoti mums iki Rovaniemi, žinoma, jeigu norime. Pasitariame ir sutinkame. Juk ten ir norėjome vėliau patekti. Rašom žinutę draugams, perspėjam apie pasikeitusį dienos tikslą. Privertėm juos sunerimti ir pasistengti, o patys džiūgavom. Iki vakaro nukeliausim 250 kilometrų! Su šypsenom, maloniai besišnekučiuodami pasiekiame Suomiją. Nesibaigiantys miškai ir karts nuo karto juos kertančios vandeningos upės. Žemesni medžiai ir pirmieji ateinančio rudens ženklai. Tokia ta mano pirmoji pažintis su šia šalimi. Esame perspėjami, jog stabtelėsime netoli Rovaniemi esančiuose šeimos namuose ir aplankysime jos tėvus. Negi prieštarausi. Atvykome! Ir buvome užpulti tuntų mažų musyčių. Trinasi, veliasi į plaukus, kanda. Šimtai, tūkstančiai jų! Šortai - tikrai ne pats tinkamiausias apdaras. O vietiniai leidžia laiką lauke ir, matyt, nekreipia per daug dėmesio į įkyrius vabzdžius, anei mus. Tačiau viduj su Taru tėvais susipažįstame artimiau - linksmi ir bendraujantys, bei gana neblogai angliškai kalbantys žmonės. Vaišina mus pyragu ir kava, ir siūlo mums vykt kartu pas juos į pačią šiaurinę Suomiją, už daugiau nei 400 km esantį Kilpisjarvi. Viliojantis pasiūlymas, bet nusprendžiame atsisakyti, nes draugai nežinia kada pasieks mus. Liekame Rovaniemyje, apsižvalgome. Jis ne super didelis, tačiau vis gi tai didžiausias miestas šiaurės Suomijoje. 

Po truputį vakarėja. Lyg jau ir darosi aišku, kad draugai mūsų gali ir nepasiekti. Dar kartą apsukame ratą po miesto centrą, galvodami apie vietą nakvynei. Kitapus upės lyg ir miškelis ar parkelis. Palapinę statome vidurnaktį, o dar nesutemę. Mintyse galvoju, kaip smagu būtų čia birželį - kai saulė visiškai nenusileidžia. Lendame į palapinę ir tuo pat metu gauname žinutę, kad Myndei ir Deiviui daugiau nei 100 km iki mūsų. Vadinasi susitiksim ryt. Problema. Abi palapinės pas mus. Tačiau jau per vėlu kažką pakeisti. Prabundu ryte nuo šalčio. Šąla nosis ir ausys. Apsipakuoju save ir bandau migtelėt, nors ir anksti, bet jau prašvitę. 8 val. keliuosi, mat draugai pranešė atvykstą, tad žygiuoju jų pasitikti. Sušalę, pavargę ir nemiegoję. Bent jau humoro jausmo nepraradę. Tokie jie atvyksta į Laplandijos sostinę - Rovaniemi. 

Ankstyvas rytas pakeliui į Rovaniemi.

Vidurnaktis Laplandijos sostinėje.

400km!

Šiaurės Suvilioti. 
Švedija. II dalis.

Žygiavimas - kiekvienos dienos neišvengiamybė..

Išaušo dar vienas rytas Švedijoje. Apniukę, tačiau pažvelgus šiauriau, dangus nuteikia optimistiškai. Ten turėsim saulės ir galbūt šilumos.. Nors sunku to tikėtis šiaurėje. Galva šviežia, kūnas naujos energijos pakrautas. Gal jau pripratome prie kasdienio krūvio, o gal tai tik kažkokia vidinė apgaulė.. Troškino. Mat pasibaigusios vandens atsargos buvo. Negalėjom nei kažko sotesnio ir šiltesnio pasigamint, tad krovėm daiktus ir stabtelėdami minutei kitai pasmaguriaut mėlynių, skubame artimiausios gyvenvietės link. Pusryčiai bus ten!

Pusryčiai prie prekybos centro.

Duona ir džemas, bandelės ir 2 litrai ledų. Argi ne puikūs pusryčiai? Užtat sotūs ir laimingi. Pakankamas kalorijų kiekis keliaut tolyn. Tą ir stengiamės daryt - žingsniuojam (mūsų beveik 2 dienas nematyto) greitkelio link. Viltis, jog čia žmonės paveš keturis lietuvaičius. Pasidalijam po du ir nutariam susitikti bent jau už 130km esančioje Umėjoje. Nors ir važiavom trumpą distanciją, pajudėjom pirmieji (aš ir Myndė). Jaunesniuosius draugus išleidome kartu, o kaip vėliau paaiškėjo, likimas jiems nusišypsojo. Gauta žinutė, jog juos paveš bent iki Lulėjos (beveik 400km nuo dienos pradžios taško). Atsakėme: Gerai, sutinkame! Paspirtis ir tikslas mums - pavyti juos iki vakaro. Pirmoji mus paėmė, gerą humoro jausmą turinti, ne mažai apkeliavusi, vidutinio amžiaus moteris. Paklausėme kodėl buvome paimti ir ar nebijojo paimti. Atsakė nė kiek nebijanti, du vyrukai jai ne kliūtis. Nors neilgai užtruko mūsų pavėžėjimas, moteris spėjo papasakot kaip pati jaunystėje su slidėmis ant pečių stabdydavo mašinas ir keliaudavo į kalnus Švedijoje. Ne ką įdomesnis buvo ir antrasis tos dienos autostopas. Stabtelėjo du tamsiaodžiai vyrukai su pusiau krovininiu autobusiuku be langų ir pasiūlė būti pavežtiems iki Umėjos. Pirma mintis: iš kur čia tie pietiečiai Švedijos šiaurėje? Tačiau netrukom ir sutikom. Gan keista buvo sėdėti ant dviejų pastatomų kėdžių mikroautobuse be langų ir atskirtiems nepermatoma siena nuo priekinėje dalyje esančio vairuotojo bei kito keleivio. O ir kažkokių daiktų galybė neleido įsikurti patogiau. Džiaugėmės nesunkiai pajudėję iš vietos. Taip gal pusantros valandos sėdėjom tamsoje, pasidarėm popierinį Lulėjos miesto ženklą ir juokavom, kad busim nuvežti kur nors ne ten..

Leidžiame laiką mikroautobuse be langų.

Paleisti buvom gan neblogoje vietoje. Dėkojome, o jie mums sėkmės linkėjo. Taip greitai ir paprastai išsiskyrėme. Plano B atveju, patikrinome traukinių tvarkaraštį, o jeigu nepavyktų mums pasiekti kelionės draugų įprastiniu būdu. Patikrinome ir pasilikome prie plano A. Ir teisingai padarėm. Bendraamžis pilotas paėmė mus, kaip vėliau paaiškėjo, net nematęs mūsų ženklo. Temų bendravimui nepristigome, o dar ir nemažai apie šią šalį sužinojome. Likus 130km iki tos dienos tikslo buvome palikti Skelleftėjoje. Gretimoje degalinėje papildome vandens atsargas ir grįžtame į kelią..Stabteli jaunuolių porelė, susikrauname daiktus i bagažinę ir esame pavežami gal pora kilometrų. Tikriausiai trumpiausia kelionės atkarpa iškėlus nykščius. Dėkingi ir už tai. Po truputį vakarėja, mašinų mažėja, pradedam strigti...Saulė slepiasi už debesų, vėsta. Atrodo, kad gali ir nepavykti pasiekti draugų. O kur jie miegos? Abi palapinės pas mus! Toliau įnirtingai stabdome automobilius. Prabangus rumuno visureigis veža mus iki pat tikslo..Telefonai skamba, tačiau jie mūsų kuprinėse gale. Matyt Deividas ir Ernestas nerimauja. Išseko mūsų klausimai rumunui, tačiau jo liežuvis nerimsta. Dabar ir apie Rumuniją nemažai žinosim. Paveža jis mus iki pačio miesto centro, bet prieš tai užmato merginų būrį, tai pradaro langus ir pagarsina muziką. Su šypsenom išlipam ir ieškom savo draugų. Nakvynė, kaip prietemoje atrodo, miesto parkelyje-miškelyje. Ryte paaiškėja, jog esam  tikrų tikriausiam miesto parke. Saulė plieskia, lekiam maudytis į šalia esantį paplūdimį. 

Gal kiek nejauku kurti laužą, bet laužavietė yra, o ir malkų priruošta. Tad arbatos puodą privirėm!



  

Šiaurės Suvilioti.

Švedija. I dalis.

Tikslas: keliauti autostopu aplink šiaurinę Baltijos jūros dalį pradedant nuo Stockholmo (Švedijoje) ir baigiant Tamperėje (Suomijoje). Ir padaryti tai per 13 dienų! Keliaujant su vietiniais ir atrandant šiaurę, gyvenant gamtoje, priimant nuotykius plačiai atvertom rankom, išbandant vienas kitą sunkiose situacijose, sutinkant Kalėdų Senelį ir nešant savo kuprines daugiau negu 2000 kilometrų...Paprastai tariant, tai vyrukų vasaros nuotykis!

Trumpai apie mus:

Aš (Juozas) - Tarptautinio turizmo verslo studentas, mokslus kremtantis Londone, svajoklis, keliauninkas, aktyvaus laisvalaikio laiko leidėjas.

Mindaugas -  Vilniaus Gedimino Technikos Universiteto studentas, savo talentą realizuojantis elektronikos inžinerijos srityje, pradedantysis keliauninkas, dažniausiai iššūkiams sakantis "Taip!", draugas, turintis savitą humoro jausmą.

Deividas - abiturientas, laisvalaikį leidžiantis šviesų ir muzikos apsuptyje, pusbrolis, visada turintis ką pasiūlyti ar patarti.

Ernestas - bepradedantis keliautojas, Mindaugo brolis, draugas, padėsiantis visur ir visada. Laisvalaikį skiriantis sportui, aktyviai veiklai ir, žinoma, abitūros egzaminų pasiruošimui. Ateitį siejantis su karybos studijomis.

 Kodėl Skandinavija?

Taip jau išėjo, jog dalį vasaros praleist namuos nusprendžiau. O juk jaunas – nesedėsi rankų sudėjęs. Norėjosi kažko daugiau, kažko neįprasto, turbūt to, kas suteikia daugiau laisvės, nepriklausomybės ir nuotykių. Taip ir galvojau, kad viskas susiklostys savaime, netikėtai, per daug neplanavus. Panašiai ir išėjo. Vidurvasario dieną užsukęs į knygyną žvilgtelėjau į žemėlapį. Akys krypo į Skandinaviją – į kažką naujo ir nepatirto. Keliauti autostopu pradėjau kiek mažiau nei prieš metus, tačiau jaučiau, kad taip keliauti norėčiau ir dabar. Tad ėmėm, keturi berniokai, ir po trijų savaičių iškeliavome į šiaurę nuotykių ieškoti.

Ankstyvą rugpjūčio rytą pakilę iš Kauno nusileidome Stockholmo Skavstos oro uoste. Ten ir prasidėjo mūsų nuotykiai. Pasiskirstėm po du ir nutarėm susimatyt sostinės centre, prie pat Karalių rūmų. O iki jų kiek daugiau nei 100 kilometrų. Iš pat pradžių supratome, jog nebus taip lengva pora tūkstančių kilometrų keliauti žmonių gerumu. Tačiau iššūkis jau buvo priimtas. Gerokai popiet jau gerėjomis Švedijos sostinės vaizdais ir žmonių gausybe, smaguriavom lietuviška šonine centriniame parke. Gražus ir kosmopolitiškas šis miestas, tačiau detalesniam susipažinimui neturim laiko, nes iki sutemos reikia nusigauti kuo toliau į miesto šiaurę. Taip ir ėjom dvi dienas kol atsikratėm tų nesibaigiančių priemiesčių. Pūsles pritrynė jau pirmąją dieną, o ir pečiams ne taip ir gera buvo. Išmiegoję savo laikinuose sulankstomuose nameliuose šalia greitkelio, kapinaičių ir vandens telkinio visą ateinančią dieną keliavome pėsčiomis, nes nuo greitkelio buvom nuvyti policijos pareigūnų, o ir pakeleivingų mašinų neatsirado. Kai degalinėje sutiktam žmogui aiškini kur ir kaip keliauji, jis linkčioja galvą ir pritaria, tarsi jis ten ir važiuoja, ir mielai tave paimtų. Tačiau staiga paaiškėja, jog jis važiuoja kita kryptimi ar gyvena netoliese. Keisti, bet bent jau malonūs tie švedai. Nieko nepešėme ir tęsėme savo kelionę pėstute. Gavome lietaus ir nuovargio dozę. Vakarėjo jau, teko statyt palapines gan nedideliame miškelyje šalia kelio į šiaurę bei gyvenvietės. Mums bekuriant laužą sušnarėję krūmai ir prabėgęs padaras nuteikė neramiai. O dar ir žibintuvėlio šviesoje žvilgančios akys krūmuose. Išsigandome kaip reikiant, apsiginklavome tuo ką turėjom aštriausio ir gėrėm arbatą. Tačiau nuovargis darė savo ir miegojom lyg viską pamiršę.

3 diena. Ėjom kol priėjom degalinę esančią šalia greitkelio. Nutarėm ten ir ieškot gerų žmonių pavešiančių mus šiauriau. Akys krypo į šviesiaplaukę panelę, tačiau dėl nežinomų priežasčių neleidau sau prieit ir paklaust. O ir nereikėjo – ji pati paklausė mūsų. Prižadėję būt geri buvome pavežti iki Uppsalos, ketvirto pagal dydį Švedijos miesto. Įvyko pirmoji rimtesnė pažintis su Švedija. Mainėmės su mūsų vežėja architekte klausimais pakol atsidūrėme miesto centre. Kiti du draugai jau laukė ten. Nutarėm palengvint sau kelionę ir įsigyt bilietus traukiniu bei autobusu, kurių pagalba atsidurtumėm arčiau siekiamos šiaurės. Gal penkias valandas turėjome iki traukinio, tad pažintis su Uppsala buvo neišvengiama. 

5h iki traukinio. Pažintis su Uppsala.

Jauki ir jaunatviškų žmonių pripildyta pasirodė. Čia įvyko ir pirmoji pažintis su švedišku alumi. Brangus ir lengvas. Degustavom ir žiūrėjom į upėje šviečiančius laivelius ir prieplauką. Naktis laukė dviejuose traukiniuose su pertrauka naktinėje Gavlėje, o rytas jau vėsiame Sundsvallyje. Pora valandų susipažinti su miestu, papildyti maisto atsargas ir isėsti į autobusą judantį Skuleskogen nacionalinio parko link. Gamta keitėsi ir panašėjo į kažką įsivaizduoto ar regėto, panašaus į Kanadą ar Aliaską. Nors aš ten ir nebuvau buvęs. Buvau pavargęs, bet akys liko atmerktos. Ne kasdien tenka galimybė pamatyt kalvas ir ežerus, miškų masyvus, tiltus ir salas tolumoje iš už kampo išnyrančioje Baltijos juroje. Ramino ir svaigino tos tolumos...

Vaizdas pro autobuso langą.

Įveikti 600 km. Skuleskogen nacionalinis parkas atrodė jau čia pat. Tačiau 10 km pėsčiomis dar laukė. 

 Čia Švedija pasikeitė ir traukte traukė pamatyti daugiau. O pūslių galybė bandė mus sustabdyti. Nepavyko joms ir popiet jau krovėm nerealaus dydžio mėlynes į skrandį, statėme žaliuosius namukus ir maudėmės gaivinančioje jūroje. Puikią vietą susiradome! Ramu ir gražu, malkų laužui priruošta, kirvis, pavėsinė, keptuvė ir tualetas. Bei nuosava jūros įlanka. O dar kaip vaikai keptus zefyrus rijom. Pasaka!

Botnijos įlanka. Vieta nakvynei Skuleskogen nacionaliniame parke.

Dieną kilom į kalną. Regėjom akmenynus. Ir kas jų čia tiek privilko? Upely pripildėm vandens atsargas. Pora bičių bandė pakirst du mūsų komandos narius. Gal trumpam ir pavyko. Veržlumas ir noras keliaut mus vedė per parką. Kramsnojom sausainius, juokavom ir žvalgydamiesi aplink žygiavom į priekį. Palikom akmenynus, pažymėtus takelius, turistų grupes, bet ne mėlynių klodus. O ir naują ežero pakrantę nakvynei susiradom. Metas gardžiai vakarienei ir ispudžių aptarimui, gaivinant išvargusias kojas švediškame ežere. Miegas ant minkštų samanų ir artėjantis iššūkis – autostopuoti kelis šimtus kilometrų tolyn.

 

Skuleskogen nacionaliniame parke.