400km!

Šiaurės Suvilioti. 
Švedija. II dalis.

Žygiavimas - kiekvienos dienos neišvengiamybė..

Išaušo dar vienas rytas Švedijoje. Apniukę, tačiau pažvelgus šiauriau, dangus nuteikia optimistiškai. Ten turėsim saulės ir galbūt šilumos.. Nors sunku to tikėtis šiaurėje. Galva šviežia, kūnas naujos energijos pakrautas. Gal jau pripratome prie kasdienio krūvio, o gal tai tik kažkokia vidinė apgaulė.. Troškino. Mat pasibaigusios vandens atsargos buvo. Negalėjom nei kažko sotesnio ir šiltesnio pasigamint, tad krovėm daiktus ir stabtelėdami minutei kitai pasmaguriaut mėlynių, skubame artimiausios gyvenvietės link. Pusryčiai bus ten!

Pusryčiai prie prekybos centro.

Duona ir džemas, bandelės ir 2 litrai ledų. Argi ne puikūs pusryčiai? Užtat sotūs ir laimingi. Pakankamas kalorijų kiekis keliaut tolyn. Tą ir stengiamės daryt - žingsniuojam (mūsų beveik 2 dienas nematyto) greitkelio link. Viltis, jog čia žmonės paveš keturis lietuvaičius. Pasidalijam po du ir nutariam susitikti bent jau už 130km esančioje Umėjoje. Nors ir važiavom trumpą distanciją, pajudėjom pirmieji (aš ir Myndė). Jaunesniuosius draugus išleidome kartu, o kaip vėliau paaiškėjo, likimas jiems nusišypsojo. Gauta žinutė, jog juos paveš bent iki Lulėjos (beveik 400km nuo dienos pradžios taško). Atsakėme: Gerai, sutinkame! Paspirtis ir tikslas mums - pavyti juos iki vakaro. Pirmoji mus paėmė, gerą humoro jausmą turinti, ne mažai apkeliavusi, vidutinio amžiaus moteris. Paklausėme kodėl buvome paimti ir ar nebijojo paimti. Atsakė nė kiek nebijanti, du vyrukai jai ne kliūtis. Nors neilgai užtruko mūsų pavėžėjimas, moteris spėjo papasakot kaip pati jaunystėje su slidėmis ant pečių stabdydavo mašinas ir keliaudavo į kalnus Švedijoje. Ne ką įdomesnis buvo ir antrasis tos dienos autostopas. Stabtelėjo du tamsiaodžiai vyrukai su pusiau krovininiu autobusiuku be langų ir pasiūlė būti pavežtiems iki Umėjos. Pirma mintis: iš kur čia tie pietiečiai Švedijos šiaurėje? Tačiau netrukom ir sutikom. Gan keista buvo sėdėti ant dviejų pastatomų kėdžių mikroautobuse be langų ir atskirtiems nepermatoma siena nuo priekinėje dalyje esančio vairuotojo bei kito keleivio. O ir kažkokių daiktų galybė neleido įsikurti patogiau. Džiaugėmės nesunkiai pajudėję iš vietos. Taip gal pusantros valandos sėdėjom tamsoje, pasidarėm popierinį Lulėjos miesto ženklą ir juokavom, kad busim nuvežti kur nors ne ten..

Leidžiame laiką mikroautobuse be langų.

Paleisti buvom gan neblogoje vietoje. Dėkojome, o jie mums sėkmės linkėjo. Taip greitai ir paprastai išsiskyrėme. Plano B atveju, patikrinome traukinių tvarkaraštį, o jeigu nepavyktų mums pasiekti kelionės draugų įprastiniu būdu. Patikrinome ir pasilikome prie plano A. Ir teisingai padarėm. Bendraamžis pilotas paėmė mus, kaip vėliau paaiškėjo, net nematęs mūsų ženklo. Temų bendravimui nepristigome, o dar ir nemažai apie šią šalį sužinojome. Likus 130km iki tos dienos tikslo buvome palikti Skelleftėjoje. Gretimoje degalinėje papildome vandens atsargas ir grįžtame į kelią..Stabteli jaunuolių porelė, susikrauname daiktus i bagažinę ir esame pavežami gal pora kilometrų. Tikriausiai trumpiausia kelionės atkarpa iškėlus nykščius. Dėkingi ir už tai. Po truputį vakarėja, mašinų mažėja, pradedam strigti...Saulė slepiasi už debesų, vėsta. Atrodo, kad gali ir nepavykti pasiekti draugų. O kur jie miegos? Abi palapinės pas mus! Toliau įnirtingai stabdome automobilius. Prabangus rumuno visureigis veža mus iki pat tikslo..Telefonai skamba, tačiau jie mūsų kuprinėse gale. Matyt Deividas ir Ernestas nerimauja. Išseko mūsų klausimai rumunui, tačiau jo liežuvis nerimsta. Dabar ir apie Rumuniją nemažai žinosim. Paveža jis mus iki pačio miesto centro, bet prieš tai užmato merginų būrį, tai pradaro langus ir pagarsina muziką. Su šypsenom išlipam ir ieškom savo draugų. Nakvynė, kaip prietemoje atrodo, miesto parkelyje-miškelyje. Ryte paaiškėja, jog esam  tikrų tikriausiam miesto parke. Saulė plieskia, lekiam maudytis į šalia esantį paplūdimį. 

Gal kiek nejauku kurti laužą, bet laužavietė yra, o ir malkų priruošta. Tad arbatos puodą privirėm!



  

Šiaurės Suvilioti.

Švedija. I dalis.

Tikslas: keliauti autostopu aplink šiaurinę Baltijos jūros dalį pradedant nuo Stockholmo (Švedijoje) ir baigiant Tamperėje (Suomijoje). Ir padaryti tai per 13 dienų! Keliaujant su vietiniais ir atrandant šiaurę, gyvenant gamtoje, priimant nuotykius plačiai atvertom rankom, išbandant vienas kitą sunkiose situacijose, sutinkant Kalėdų Senelį ir nešant savo kuprines daugiau negu 2000 kilometrų...Paprastai tariant, tai vyrukų vasaros nuotykis!

Trumpai apie mus:

Aš (Juozas) - Tarptautinio turizmo verslo studentas, mokslus kremtantis Londone, svajoklis, keliauninkas, aktyvaus laisvalaikio laiko leidėjas.

Mindaugas -  Vilniaus Gedimino Technikos Universiteto studentas, savo talentą realizuojantis elektronikos inžinerijos srityje, pradedantysis keliauninkas, dažniausiai iššūkiams sakantis "Taip!", draugas, turintis savitą humoro jausmą.

Deividas - abiturientas, laisvalaikį leidžiantis šviesų ir muzikos apsuptyje, pusbrolis, visada turintis ką pasiūlyti ar patarti.

Ernestas - bepradedantis keliautojas, Mindaugo brolis, draugas, padėsiantis visur ir visada. Laisvalaikį skiriantis sportui, aktyviai veiklai ir, žinoma, abitūros egzaminų pasiruošimui. Ateitį siejantis su karybos studijomis.

 Kodėl Skandinavija?

Taip jau išėjo, jog dalį vasaros praleist namuos nusprendžiau. O juk jaunas – nesedėsi rankų sudėjęs. Norėjosi kažko daugiau, kažko neįprasto, turbūt to, kas suteikia daugiau laisvės, nepriklausomybės ir nuotykių. Taip ir galvojau, kad viskas susiklostys savaime, netikėtai, per daug neplanavus. Panašiai ir išėjo. Vidurvasario dieną užsukęs į knygyną žvilgtelėjau į žemėlapį. Akys krypo į Skandinaviją – į kažką naujo ir nepatirto. Keliauti autostopu pradėjau kiek mažiau nei prieš metus, tačiau jaučiau, kad taip keliauti norėčiau ir dabar. Tad ėmėm, keturi berniokai, ir po trijų savaičių iškeliavome į šiaurę nuotykių ieškoti.

Ankstyvą rugpjūčio rytą pakilę iš Kauno nusileidome Stockholmo Skavstos oro uoste. Ten ir prasidėjo mūsų nuotykiai. Pasiskirstėm po du ir nutarėm susimatyt sostinės centre, prie pat Karalių rūmų. O iki jų kiek daugiau nei 100 kilometrų. Iš pat pradžių supratome, jog nebus taip lengva pora tūkstančių kilometrų keliauti žmonių gerumu. Tačiau iššūkis jau buvo priimtas. Gerokai popiet jau gerėjomis Švedijos sostinės vaizdais ir žmonių gausybe, smaguriavom lietuviška šonine centriniame parke. Gražus ir kosmopolitiškas šis miestas, tačiau detalesniam susipažinimui neturim laiko, nes iki sutemos reikia nusigauti kuo toliau į miesto šiaurę. Taip ir ėjom dvi dienas kol atsikratėm tų nesibaigiančių priemiesčių. Pūsles pritrynė jau pirmąją dieną, o ir pečiams ne taip ir gera buvo. Išmiegoję savo laikinuose sulankstomuose nameliuose šalia greitkelio, kapinaičių ir vandens telkinio visą ateinančią dieną keliavome pėsčiomis, nes nuo greitkelio buvom nuvyti policijos pareigūnų, o ir pakeleivingų mašinų neatsirado. Kai degalinėje sutiktam žmogui aiškini kur ir kaip keliauji, jis linkčioja galvą ir pritaria, tarsi jis ten ir važiuoja, ir mielai tave paimtų. Tačiau staiga paaiškėja, jog jis važiuoja kita kryptimi ar gyvena netoliese. Keisti, bet bent jau malonūs tie švedai. Nieko nepešėme ir tęsėme savo kelionę pėstute. Gavome lietaus ir nuovargio dozę. Vakarėjo jau, teko statyt palapines gan nedideliame miškelyje šalia kelio į šiaurę bei gyvenvietės. Mums bekuriant laužą sušnarėję krūmai ir prabėgęs padaras nuteikė neramiai. O dar ir žibintuvėlio šviesoje žvilgančios akys krūmuose. Išsigandome kaip reikiant, apsiginklavome tuo ką turėjom aštriausio ir gėrėm arbatą. Tačiau nuovargis darė savo ir miegojom lyg viską pamiršę.

3 diena. Ėjom kol priėjom degalinę esančią šalia greitkelio. Nutarėm ten ir ieškot gerų žmonių pavešiančių mus šiauriau. Akys krypo į šviesiaplaukę panelę, tačiau dėl nežinomų priežasčių neleidau sau prieit ir paklaust. O ir nereikėjo – ji pati paklausė mūsų. Prižadėję būt geri buvome pavežti iki Uppsalos, ketvirto pagal dydį Švedijos miesto. Įvyko pirmoji rimtesnė pažintis su Švedija. Mainėmės su mūsų vežėja architekte klausimais pakol atsidūrėme miesto centre. Kiti du draugai jau laukė ten. Nutarėm palengvint sau kelionę ir įsigyt bilietus traukiniu bei autobusu, kurių pagalba atsidurtumėm arčiau siekiamos šiaurės. Gal penkias valandas turėjome iki traukinio, tad pažintis su Uppsala buvo neišvengiama. 

5h iki traukinio. Pažintis su Uppsala.

Jauki ir jaunatviškų žmonių pripildyta pasirodė. Čia įvyko ir pirmoji pažintis su švedišku alumi. Brangus ir lengvas. Degustavom ir žiūrėjom į upėje šviečiančius laivelius ir prieplauką. Naktis laukė dviejuose traukiniuose su pertrauka naktinėje Gavlėje, o rytas jau vėsiame Sundsvallyje. Pora valandų susipažinti su miestu, papildyti maisto atsargas ir isėsti į autobusą judantį Skuleskogen nacionalinio parko link. Gamta keitėsi ir panašėjo į kažką įsivaizduoto ar regėto, panašaus į Kanadą ar Aliaską. Nors aš ten ir nebuvau buvęs. Buvau pavargęs, bet akys liko atmerktos. Ne kasdien tenka galimybė pamatyt kalvas ir ežerus, miškų masyvus, tiltus ir salas tolumoje iš už kampo išnyrančioje Baltijos juroje. Ramino ir svaigino tos tolumos...

Vaizdas pro autobuso langą.

Įveikti 600 km. Skuleskogen nacionalinis parkas atrodė jau čia pat. Tačiau 10 km pėsčiomis dar laukė. 

 Čia Švedija pasikeitė ir traukte traukė pamatyti daugiau. O pūslių galybė bandė mus sustabdyti. Nepavyko joms ir popiet jau krovėm nerealaus dydžio mėlynes į skrandį, statėme žaliuosius namukus ir maudėmės gaivinančioje jūroje. Puikią vietą susiradome! Ramu ir gražu, malkų laužui priruošta, kirvis, pavėsinė, keptuvė ir tualetas. Bei nuosava jūros įlanka. O dar kaip vaikai keptus zefyrus rijom. Pasaka!

Botnijos įlanka. Vieta nakvynei Skuleskogen nacionaliniame parke.

Dieną kilom į kalną. Regėjom akmenynus. Ir kas jų čia tiek privilko? Upely pripildėm vandens atsargas. Pora bičių bandė pakirst du mūsų komandos narius. Gal trumpam ir pavyko. Veržlumas ir noras keliaut mus vedė per parką. Kramsnojom sausainius, juokavom ir žvalgydamiesi aplink žygiavom į priekį. Palikom akmenynus, pažymėtus takelius, turistų grupes, bet ne mėlynių klodus. O ir naują ežero pakrantę nakvynei susiradom. Metas gardžiai vakarienei ir ispudžių aptarimui, gaivinant išvargusias kojas švediškame ežere. Miegas ant minkštų samanų ir artėjantis iššūkis – autostopuoti kelis šimtus kilometrų tolyn.

 

Skuleskogen nacionaliniame parke.