¡Hola España!

Draugai, skaitytojai, keliautojai,

Vos spėjęs pakeisti savo kasdieninę lietuvišką aplinką ir išvykęs studijuoti Anglijon, pradėjau svajoti apie tai, kas tada atrodė tik svajonė...Tačiau svajojau svajojau ir prisisvajojau.. kol galų gale anglišką 2011/12 mokslo metų rutiną iškeičiau į saulėtą ispanišką nuotykį - ERASMUS. Kaip dabar pavadinčiau - turbūt nerealiausią savo gyvenimo nuotykį. 

Pasidalinsiu savo laišku, kurį rašiau užpraeitą rudenį, vos tik prasidėjus mano ispaniškai istorijai. Taigi, mano pirmieji pastebėjimai....

"Prabėgo 50 dienų nuo mano atvykimo į Ispaniją. Iš tiesų prireikė laiko prisitaikyti prie pietietiško gyvenimo ritmo.

Prisimenu, kokia ilga ir varginanti buvo kelionė, tačiau po paros pasiekiau tikslą (tiesioginio skrydžio iš Lietuvos į Seviliją nėra, todėl teko rinktis kitą variantą – Ryga-Stokholmas-Sevilija). Ispanija – ne pasaulio kraštas, bet ypač pietinė dalis nuo Lietuvos nutolusi pakankamai. Keista, tačiau net oras čia kvepėjo kitaip. Nors rugsėjis jau buvo įpusėjęs, Ispanija nustebino vidurvasario karščiu, kuris dar mėnesį nesitraukė. Net ir dabar, lapkritį, temperatūra laikosi apie 20 laipsnių celsijaus, o dažnai net ir daugiau. Nors būdavo sunku užmigti, esant tokiam karščiui, vis dėlto jis labiau džiugina, nei vargina. Lietuvoje tuo metu jau vėso, o aš jaučiausi tarsi liepos mėnesį Afrikoje! Tačiau pirmosios dienos buvo gana sudėtingos ne vien dėl alinančio karščio, bet ir dėl patirto streso.

Naujieji namai

Atvykome (aš ir kita lietuvė) tarsi į niekur. Iš anksto nebuvome susiradę, kur apsistoti, tad apsistojome parke, ant suoliuko. Tikriausiai skamba žiaurokai, tačiau prisiminti tai iš tiesų smagu. Palikau jai saugoti daiktus, o pats nuskubėjau apžvelgti būsto nuomos skelbimų. Tačiau visi skelbimai buvo ispaniški, na, ko daugiau galima tikėtis, juk esame Ispanijoje! Supratome, kad kol kas, ko gero, mums nepavyks susikalbėti. Tuomet mums parašė italas, taip pat ERASMUS studentas, su kuriuo susipažinome facebook'e. Susitikome ir jis pasiūlė apsistoti viešbutyje, nes vis dėlto apsistoti juk kažkur reikėjo... Sužinojome, kad atvykome pačiu blogiausiu laiku šį sezoną, nes Kordoboje tuo metu vyko „Davis Cup“ pusfinalio varžybos ir visos įmanomos apgyvendinimo įstaigos nebeturėjo laisvų vietų. Gavę stogą virš galvos, tikrai džiaugėmės. Taigi praleidome viešbutyje dvi naktis, o trečiąją persikraustėme į savo naująjį būstą.

Gerai, kad nuėjome į universitetą, kuriame mums ir padėjo susirasti būstą angliškai kalbantis ispanas vardu Jose Antonio. Tą pačią dieną suradome būsimąjį butą. Dabar gyvename keturiese: italas, italė, ispanė ir aš – lietuvis. Butas – pačiame Kordobos senamiestyje. Kaip mes sakome, magiškas, dvelkiantis senove. Šiek tiek primena Maroką. Na, nieko keista, juk kelis šimtmečius Kordoba buvo Ispaniją okupavusių musulmonų kalifato sostinė. Balti namukai, siauros vingiuotos gatvelės, apelsinmedžiai ir palmės, o tolumojė – kalnų virtinė... Lyg Holivudo kalvos, tik kažko trūksta... Tačiau tuo pat metu primena ir meksikietiškų serialų aplinką.

Nepaisant to, kad krizė stipriai paveikė Ispaniją, pažvelgus į žmones to nesimato. Visi pasipuošę, tvarkingai apsirengę, ponios lyg nužengusios iš jau minėtų serialų – šukuosenos ir makiažas tviska. Ispanai negalvoja apie rytdieną – gyvena šia diena. Kavinės, barai, restoranai pilni, nesvarbu, kad po poros dienų gali nebeturėti iš ko pragyventi. Žodžiu, išlaidauti jie mėgsta.

Ispanai be galo šilti žmonės. Kad ir sunkiai pavyksta susikalbėti, jie kaip galėdami bando tave suprasti. Angliškai jie nekalba. Keista. Nemaniau, kad net jaunimas angliškai pakalbintas negalės atsakyti ta pačia kalba. Šiokius tokius ispanų kalbos pagrindus turėjau, tačiau atvykus čia, pasirodė, kad mano ispanų kalbos žinios visiškai nieko vertos. Prieš atvykdamas čia, net minties neturėjau, kad Andalūzijoje (Pietų Ispanijos regionas) žmonės kalba netradicine ispanų kalba. Jie ir patys sako, kad kalba ne ispaniškai, o andalūziškai. Galite įsivaizduoti, kad visa tai tik apsunkino susikalbėjimą su vietiniais. Jie kalba nukąsdami žodžių galūnes, beveik netardami raidės „s“ ir beprotiškai greitai! Iš kur toks minčių srautas, kupinas kūno kalbos – rankų mostų, grimasų? Mums tai nepriimtina, o jiems – natūralu. Visas tas nesusikalbėjimas, nauja vieta ir žinojimas, kad atvykome ne atostogauti, o mokytis, kėlė stresą. Sužinojęs, kad visos paskaitos bus dėstomos tik ispaniškai, tikrai nenudžiugau. Vis dėlto vėliau supratau, kad tokio iššūkio ir norėjau, o ir kelio atgal nebuvo. 

Su naujaisiais draugais namų terasoje ant stogo

ERASMUS studentų gyvenimas nuostabus. Tiek daug bendraminčių, šaunaus jaunimo, smagaus laiko kartu... Be to, žinojimas, kad problemos dėl kalbos barjero kankina ne tave vieną, palengvina situaciją. Yra tokių, kurie visiškai nekalba ispaniškai ir dėl to visiškai neišgyvena. Universitetas ir ERASMUS organizacija rengia mums susitikimus, kultūrinius renginius, vakarėlius ir išvykas. Labai malonu, kai visai salei, pilnai ERASMUS studentų koncertuoja orkestras, o vėliau visi šnekučiuojasi kieme, ragauja tradicinius regiono virtuvės patiekalus ir gėrimus. Aptarnaujantis personalas rūpinasi, kad mums nieko netrūktų. Į minią įsimaišę dėstytojai ir ERASMUS koordinatoriai dalyvauja pokalbiuoe, dalijasi mintimis su studentais. Matyti, kad mes esame svarbūs. Žvilgsniai prieš paskaitas ir jų metu dažnai nukreipti į mus, o ir užkalbinami esame dažnai. Vienas dėstytojas vietiniams studentams net patarė surengti fiestą kartu su mumis, atvykėliais, kad mums būtų lengviau integruotis. Smagu, kad dėstytojai domisi, ar mes, ERASMUS studentai, viską suprantame. Žinoma, ne visi dėstytojai tokie nuolaidūs. Atsiskaitymų dar nebuvo, tačiau galiu nuspėti, kad nebus taip lengva. Geras dalykas – intensyvūs ispanų kalbos kursai. Dabar suprantu daug daugiau, nei iš pradžių, o ir kalbėti pradedu. Esame tik du studentai lietuviai, todėl lietuviškai kalbėti tenka retokai. Džiaugiuosi tuo, nes juk vienas svarbiausių mano tikslų – išmokti kalbėti ispaniškai. Laiko turiu į valias. Prižadu sau – kalbėsiu laisvai!"

Tiltas per Gvadalquivir'o upę

Cordobos senamiestis. Visai netoli namų

Plaza de las Cañas - mūsų kiemas, pirmųjų interneto gaudymų vieta.