Translate

2013-10-08

Parduotos Vasaros..


Parduotos ne šiaip kam, o nuotykiams. Naujai patirčiai ir akiračio praplėtimui. Ir be visa to, darbui.
Toks čia mūsų pagrindinis tikslas - padirbėti. Na, tikriausiai...

Taigi šiek tiek plačiau apie mūsų kasdieninę darbo dieną...

O ji prasideda visai ankstokai, pirmieji iš mūsų pakyla jau turbūt 5:30, kiek vėliau aš ir Myndė. Taip yra dėl to, jog pirmieji keliauja darban autobusu ir metro, kas jiem atseina bent gerą valandą kelio, o mes su savo vasarai įsigytomis dviratėmis transporto priemonėmis važiuojame gal kokias 35 minutes ir turime šiek tiek daugiau rytinio miego ar laiko pusryčiams.

Ausinukai ausyse, kuprinės ant pečių ir garantuota optimizmo porcija grojant vasaros hitams.





7:30 mes jau ''warehouse'' (sandėlyje). Suskirstyti komandomis, pasikrovę reikiamų medžiagų sėdame į sunkvežimius. Beje, visi jie turi savo vardus: Lucie, Morgan, Sylvie, Jack, Eamon ir kiti nuomojami bevardžiai.. Darbo diena neįmanoma be sustojimo ''Dunkin Donuts'' (Dankino Bandelės) ar retais atvejais kitoje greito maisto užkandinėje ar parduotuvėje. Sumuštinis ar spurgos, kava ar izotoniniai gėrimai palaikyti energiją nuo pat ryto. O jos jau kartais pristinga po tikrai ne lėto 7-8 mylių įveikimo dviračiu.



Mindė puikiai nusiteikęs darbui!



Nauja diena - nauja pradžia. Dažnai tai vis kiti kolegos, darbo vieta ir klientai. Bei žinoma oro sąlygos! Ar tai 35°C karštis ar lietus, mes pakuojame, kilnojame, ar tai nešame sofą ar skalbimo mašiną ir, žodžiu, kitaip "kačialinamės". Ir visa tokia mūsų vasara - kasdieninės treniruotės.

Iš pradžių buvo gana sunkoka atlaikyti dieną nenuėjus anksčiau miegot, tačiau jau po kurio laiko pripratome ir net grįžus visai pavakarį, leisdavomės tyrinėti pačio Bostono miesto ir aplinkinių rajonų. Su dviračiais tai padaryti sekėsi mums visai neblogai. Taip kasdien besivažinėjant (aš ir Mindė) visiškai atpratome vaikščioti pėsčiomis, net į parduotuvę nulėkt prireikdavo dviračio. Dar prieš prasidedant vasarai, sakiau sau, kaip gaila, jog negalėsiu dviračiu pralėkt, kaip buvau namuos pripratęs. Deja, prisilaksčiau juo kaip niekad daaauuuuug!



Po Bostoną su dviračiu







Hello, Boston!!



Harvard'o kiemelis



Chill'inam Harvard'o universitete



Harvardas - studentų rajonas Bostono priemiesty



Dirbdami "mover'iais" (perkraustytojais) turėjome tikrai puikų šansą pakeliauti ir pažinti šalį iš arčiau. Tas tai tiesa! New York'e apsilankėme gal kokius 3-4 kartus, buvome ir visai šalia esančiose Connecticut, Rhode Island, New Hampshire, Maine, Vermont valstijose. Gedžiui teko net į valstijų centrinę dalį - Wisconsin'ą nukakti. O man, Mindei ir Adomui riedėti greikeliais į pačius pietus - Floridą. Užtrunki bent dvi pilnas dienas nuvykt iki ten, tačiau nakčiai sustojame viešbutyje, valgome sočiai ir visa tai padengiama kompanijos sąskaita. Beje, vykstant taip toli nuo Bostono, dažnai sunkvežimis yra nuomojamas, kad nebereiktų su juo važiuoti atgal, o darbuotojai parskrenda lėktuvu. Tad kai kuriems iš mūsų teko dar ir pasiskraidyti - apžvelgti JAV iš viršaus.



Besidarbuojant Floridoje


Saulėlydis pietuose


Kartą kompanija leido pasilikt Floridoj dar vienai dienai.. mini atostogos! O dar  ir viešbutis su baseinu!


Dar  vienas linksmas dalykas.. tikriausiai, esat susidūrę, jog lietuviški vardai yra ne taip jau lengvai užsieniečiui ištariami. Tad ne visi ir kvaršino sau galvas stengdamiesi teisingai ištarti mūsiškius. Kalbu apie kolegas amerikiečius. Jau nuo pat pradžių buvome pakrikštyti naujais vardais. Gediminas tapo Gman (Džy men), Mindaugas - Midnight (lietuviškai - vidurnaktis) ar tiesiog Mindy, manasis vardas taip pat nepritapo. Vieni vadino mane Yuwey (Jūvy), tačiau vėliau prilipo Justin Bieber pravardė. Visai linksmai skamba! Pasirodo kai kam turėjau panašumų su kanadiečių pop žvaigžde. Pripratau prie naujojo vardo ir net klientams prisistatydavau Justin'o vardu. Ne ką prasčiau pavadinti buvo Evaldas ir Adomas. Vieni pajuokaudami vadino juos Adam and Eve (liet. Adomas ir Ieva), kiti tiesiog Adam ar Andrew, Evaldą - Elviu. O Sauliui teko Sunny (liet. saulėtas) pravardė.


Adam, Gman, Midnight, Elvis, Sunny and Justin.


Reziume, vasarą pardavėm tikrai ne vien tik darbui ir uždarbiui, pardavėm nuotykiams ir naujos patirties įgyjimui. Vasara buvo darbinga ir prakaituota, tačiau visiškai kitokia negu vasaros iki šiol. Naujas žemynas, šalis, miestai, aplinka, žmonės, nauja patirtis ir situacijos reikalaujančios pasirįžimo, drąsos ir vėjavaikiškos rizikos. O kai tu ne vienas, o su savo vaikystės draugais, viskas atrodo daug paprasčiau. O tuo pačiu ir nepaprasta. Ir buvo!




2013-07-24

Mums reikėjo kalnų


Keliaut norėjom, nors laiko daug ir neturėjom...O namuos kiurksot nenorėjom.. Mums reikėjo kalnų, žalumos ir vandens. Viską ir sukomponavome šioje kelionėje į Baltuosius Kalnus (White mountains) New Hempshire valstijoje. Liepos 4-osios, nacionalinės amerikiečių šventės proga, turėjome bent dvi dienas atostogų. Planas gimė staigiai. Tik porą dienų prieš užsirezervavome automobilį ir jau trečiadienį, užbaigę neplanuotai ilgesnią darbo dieną, pasiskolinę palapinę ir miegui skirtus reikmenis, vakare iškeliavome šiaurės kryptimi.


Nakvynė gavosi vėlai ir ekspromtu. Tamsoje spindėjo žiburiai Winnipesaukee ežero paviršiuje. Išžvalgėme pakrantes kiek galėjome - sekėsi ne įspūdingai. Pakrantės apgyvendintos. Stojom ramioje gyvenvietėje ir šalia kelio, už mašinos ant kažkieno pievelės statėme savo vasarišką būstą. Tryse jame ir miegojome. Adam ir Elvis (Adomas ir Evaldas), taip juos vadina bendradarbiai, liko miegoti mašinoje. Netruko išaušti rytas, mat, mes jau, turbūt, buvome pripratę anksti keltis. Saulė taip pat nebeleido vartaliotis. O dar tie ataidintys vietinių gyventojų balsai galutinai paskatino kilti. Susipakavome ir judėjome paplūdimio, kuris atrodė turintis čia kažkur būti, link. Jau pusę devintos ryto kaip ir galybė kitų amerikiečių, mirkome didžiausio valstijos ežero vandenyje.







Taip ir prisipramogavome prie vandens gerą pusdienį. Jau pats metas buvo kažką nuveikti. Sustojant pripildyti skrandžius, įskaitant ir mašinos, kuri apetitu nesiskundė, judėjome dar šiekt tiek į šiaurę. Vaizdai keitėsi, kelias tai kilo, tai leidosi, o akys krypo pro langus.. Įvažiavome į Kancamagus Highway - tai vaizdingas 35 mylių kelias per kalnus.Viso maršruto metu buvo daugiau nei dešimt sustojimo punktų, turinčių kuo sudominti lygumų krašto žmones, tokius kaip mes. Tad stojom, žvalgėmės, gėrėjomės, ką tik įsigytam fotoaparatui neleidom ilsėtis, ir žodžiu, visaip kitaip pramogavom gamtoje.














Taip besiblaškant po kalnus atėjo ir vakaras. O kaip žinia, naktis kalnuose ateina greičiau. Temo, o rimtos vietos nakvynėj nesimatė.. Važiavom vis aukštesnių kalnų link, gyvenvietės baigėsi... Nusprendėme, jog pakely rasta poilsio aikštelė, mums bus kaip tik. Prietemoje pastatėm savo namelį, pavakarieniavome ir kas prigult, o kas dar panaktinėt nusprendė. Niekur tiek jonvabalių dar nebuvome matę. Tai priartėja, tai nutolsta. Mirski ir skraido visai čia pat. Tylu. Matosi kalnų kontūrai ir jais čiuožiančios debesų virtinės. Ramybė, kurios norėjos. Paprastai nepaprastas vakaras kalnuos...

Kol vilkų kaukimas visko nesujaukė. Ne tai, kad sujaukė, bet visai ne juokais išgąsdino. Dabar gal ir visai ne baisiai tai atrodo, tačiau tada vilkų banda kažkur netoliese ūbaudama privertė jaustis neramiai. O paėję buvome tolėliau nuo palapinės. Na bent jau pievoje, o ne miške buvome. Atrodė, kad mūsų lauke palikto maisto kvapas galėtų juos priviliot. Paskubom surinkom, paslėpėm mašinoj ir nusprendėm nebenaktinėt..

Nauja diena - naujas planas. Šiandien kopsim į Mount Washington - aukščiausią kalną New Hempshire valstijoje. Niekas labai nesipriešino šiam sumąnymui, o gal net pritarė. Papėdė buvo visai netoliese, bet prieš tai nusprendėm atsigaivint ir šoktelt į kalnų upeliūkštį. Gaivūs ir žvalūs nusiteikėm kelių valandų žygiui pėsčiomis.




Kiek daugiau nei 4 mylios (apie 6.4 km) iki kalno viršukalnės ir panašiai atgal. Tačiau laukė nepaprastas ėjimas, o žygiavimas per akmenis ir net statokas kopimas į 1,917 km Vašingtono viršunę. Užtrukome gal tris valandas sparčiu žingsniu lipdami, stabtelėdami trumpom poilsio pertraukėlėm. Lipom ir nematėm kur. Viršūnė skendėjo debesyse. Papėdėje karšta, o kylant temperatūra vis krito, kilo ir vėjas.. Tarp kitko, kalnas dar ir garsėja savo nenuspėjamu oru, gali užsnigti net vasaros metu. Nesnigo, tačiau prie sniego luito prisiliest galėjome. Kalnas garsėja viršūnėje užregistruotu didžiausiu vėjo greičiu kada nors užregistruotu Žemės paviršiuje. Taigi ne šiaip sau čia užsibrėžėm. Nors ir ne visi kartu, viršukalnę pasiekėm. Pasilšildėm vietiniame lankytojų centre, užkandom, užsirašėm, kad mes, lietuvaičiai, įkopėme, ir ruošėmės atgal, tiesa, kiek kitu maršrutu. O jis pasiro, kur kas rimtesnis. Gerai, kad nepasirinkome jo kylant aukštyn. Mat, leidomės stačiai, kartais kas žingsnį po metrą žemyn ar net daugiau. Kelias kito: iš pradžių per stambius akmenynus, vėliau per žėmaūgį mišką, uolų atbrailomis ar stačiomis nuokalnėmis, kirsdami sraunias kalnų upes ir neužmiršdami šoktelt atsigaivint. Leidomės linksmai - lietuviškos dainos liejosi laisvai, versdamos kitus su šypsena žvilgtelt ar keistai susižiūrėti. O mum juk buvo linksma!





 Vėjo, saulės ir temperatūrų skirtumų nugairintais veidais susėdom į nuomuotą Chevrolet Malibu ir judėjome namų Bostone link. Bevažiuojant akis patraukė ežeras, tad dar stabtelėjome išsimaudyt kalnų fone. Chill'inam šiltame vandeny patenkinti.




Nykščiai į viršų. Kelionę užskaitom!




2013-07-01

Mums čia GERAI!




O kodėl? Sunku būtų taip greit ir įvardint.
Pirmiausia, matyt, dėl to, jog sekasi ir viskas klojasi taip kaip ir nori... Antra, mes - penki vaikystės draugai esame kartu, kas pastaruoju metu rečiau pasitaikydavo. O dabar turim net tris mėnesius.

Jau tuoj bus mėnuo, kaip mes Amerikoj. Laikas skrieja. Jokių pauzių. Tokios jau tos vasaros, viena už kitą greitesnė. O dar ir įdomesnė. Čia tikrai įdomu ir smagu. Kiekvieną dieną kažkas naujo, nors ir mini dviračiu tas pačias 8 mylias į darbą, tačiau dirbi vis naujoj vietoj su kitais žmonėmis. Nauji netikėti sunkumai ir iššūkiai, asmenybės charakterio išryškejimai ar fortepijono gabenimas. Kiekviena diena nauja treniruotė. Jei turėčiau ką numesti, tai keletas kilogramų riebalų jau būtų ištirpę. O dabar tik raumenys auga. Irgi neblogai?! 

Turim progų ir Ameriką pažinti. Žinoma dirbdami. Gedis prieš kelias dienas Vermonto valstijoje buvo. Pats turbūt geriau papasakotų kas kaip, tačiau supratau, jog gamta įspūdį paliko. Kalnai, vingiuoti keliai, žaluma..Artėja, liepos 4d., JAV nepriklausomybės diena, matyt, kažkur į kalnus ir trauksim. Aš su Mynde prieš kokį porą savaičių keliavom į New Jersio valstiją. Ir vėl turėjom progą pamatyt truputėlį New York'o ir kamščiuose 12h nakties pastovėt, eismo, dangoražių ir gamtos pakeliui prisižiūrėt...


Manhattan'as tolumoje


Truputėlis išvykos Myndės pastebėjimuose:


Taigi po ilgos ir sunkios dienos grįžinėjome iš New Jersey valstijos. Iškrausčius 2 sunkvežimius laukė apie 6-7 valandos kelio greitkeliu. Gerardo vienas mūsų kolegų vedė kelią į šalia greikelio (Connecticut valstijoje) esančią kavinukę pavadinimu "Japanese Steakhouse", na iš pavadinimo susidaryti tvirtą vaizdą buvo sunku, bet tušti pilvukai jau nekantraudami lauke ir fantazavo apie maistą. 

Tik atvažiavus dar teko palaukti apie 15 minučių užkandinės vestibiulyje, apsiprausėme kiek įmanoma ir nekantravome savo eilės. Taigi mus pasišaukė, nusekame paskui padavėją į gan nemažą, atviro tipo salę, kurioje gal 8 dideli stalai. Sėdėjome pusračiu petys petin ant baro kėdžių, o prieš mus buvo Didele danga/stalas/kepimo paviršius ant kurio vyko spektaklis. Atėjo šefas. 

Pasisveikinęs ir pasitikrinęs užsakymą tuoj pabėrė visus produktus ant kaitlentės, kuri nuo musų gal tik per 20 centimetrų - tiek kiek skiria stalas. Vienas gal būt ne toks įprastas dalykas Europoje, tai kad čia, JAV, užsisakant kepsnį ar kitą kepamą patiekalą, tavęs visuomet pasiteirauja, kiek stipriai iškeptą jį tau pateikti. 

Prasidėjo šou: peilių čirškėjimas, maistas skraidė šen ir ten, buvo žongliruojamas svėdomas ir vėtomas, šefas tikrai pademonstravo savo miklumą ir įgūdžius. Mes su Juozu tiesiog įkišę nosis žiobsojome... bet neilgai, virėjas kažko užpylė ir prieš pat nosis, nuo stalo pakilo didžiulis liepsnos kamuolys. Apsigraibęs ir įsitikinęs, kad kartu su ugnies kamuoliais nepradingo ir mano antakiai ar blakstienos, šįkart jau atsilošęs toliau, stebėjau maisto šou. Šefas nuolat su mumis, šešiais, palaikė kontaktą, linksmino. Kepsnius gavome supjaustytus, mat viskas paruošta valgyti su pagaliukais. Galva sukosi nuo žmonių šnekų, maisto spragsėjimo, kvapų, vaizdų ir skonių mišrainės. Viskas jau lėkštėse, bet ant keptuvės dar šiek tiek mėsytės, tad tuoj ją supjausčius prasideda taiklumo varžybėlės. Šefas paeiliui pradėjo mėtyti maistą į mus, kai kas "Skraidančią vištieną" nustvėrė, kažkas pagauti jos nesugebėjo ir paleido į laisvę :)


Gaila nėra nuotraukos su atvira liepsna ir skraidančiu maistu


Taigi tiek aš tiek Juozas likome patenkinti užsitarnauta vakariene. Ir "Japanese Steakhouse" tikrai paliko įspūdį. Tai tikrai ne vieta pavakarieniauti ramiai grojant klasikinei muzikai prie žvakių šviesos. Laukimas neprailgo nes visą laiką turėjome į ką pažiūrėti, ir kad ir kaip neįtikėtina tai galėtų būti, šefas parodė, kad net maisto gaminimas gali būti linksmas. Taigi tikrai rekomenduočiau bent kartą visiems apsilankyti tokioje vietoje, nes nepaisant viso spektaklio, svėdymo ir mėtymo maistas buvo tikrai skanus :D.
Už pagrindinį patiekalą mokėjome apie 20 $.


Tokia vat rekomendacija iš Mindaugo!


Yra ką papasakot, tik užtruktų tai ilgokai. Tiesiog įmesiu šiek tiek vaizdelių iš to ką pastebime ir nuveikiame. Interpretuokite patys. :)


Darbuojamės