Keliaut norėjom, nors laiko daug ir neturėjom...O namuos kiurksot nenorėjom.. Mums reikėjo kalnų, žalumos ir vandens. Viską ir sukomponavome šioje kelionėje į Baltuosius Kalnus (White mountains) New Hempshire valstijoje. Liepos 4-osios, nacionalinės amerikiečių šventės proga, turėjome bent dvi dienas atostogų. Planas gimė staigiai. Tik porą dienų prieš užsirezervavome automobilį ir jau trečiadienį, užbaigę neplanuotai ilgesnią darbo dieną, pasiskolinę palapinę ir miegui skirtus reikmenis, vakare iškeliavome šiaurės kryptimi.
Nakvynė gavosi vėlai ir ekspromtu. Tamsoje spindėjo žiburiai Winnipesaukee ežero paviršiuje. Išžvalgėme pakrantes kiek galėjome - sekėsi ne įspūdingai. Pakrantės apgyvendintos. Stojom ramioje gyvenvietėje ir šalia kelio, už mašinos ant kažkieno pievelės statėme savo vasarišką būstą. Tryse jame ir miegojome. Adam ir Elvis (Adomas ir Evaldas), taip juos vadina bendradarbiai, liko miegoti mašinoje. Netruko išaušti rytas, mat, mes jau, turbūt, buvome pripratę anksti keltis. Saulė taip pat nebeleido vartaliotis. O dar tie ataidintys vietinių gyventojų balsai galutinai paskatino kilti. Susipakavome ir judėjome paplūdimio, kuris atrodė turintis čia kažkur būti, link. Jau pusę devintos ryto kaip ir galybė kitų amerikiečių, mirkome didžiausio valstijos ežero vandenyje.
Taip ir prisipramogavome prie vandens gerą pusdienį. Jau pats metas buvo kažką nuveikti. Sustojant pripildyti skrandžius, įskaitant ir mašinos, kuri apetitu nesiskundė, judėjome dar šiekt tiek į šiaurę. Vaizdai keitėsi, kelias tai kilo, tai leidosi, o akys krypo pro langus.. Įvažiavome į Kancamagus Highway - tai vaizdingas 35 mylių kelias per kalnus.Viso maršruto metu buvo daugiau nei dešimt sustojimo punktų, turinčių kuo sudominti lygumų krašto žmones, tokius kaip mes. Tad stojom, žvalgėmės, gėrėjomės, ką tik įsigytam fotoaparatui neleidom ilsėtis, ir žodžiu, visaip kitaip pramogavom gamtoje.
Taip besiblaškant po kalnus atėjo ir vakaras. O kaip žinia, naktis kalnuose ateina greičiau. Temo, o rimtos vietos nakvynėj nesimatė.. Važiavom vis aukštesnių kalnų link, gyvenvietės baigėsi... Nusprendėme, jog pakely rasta poilsio aikštelė, mums bus kaip tik. Prietemoje pastatėm savo namelį, pavakarieniavome ir kas prigult, o kas dar panaktinėt nusprendė. Niekur tiek jonvabalių dar nebuvome matę. Tai priartėja, tai nutolsta. Mirski ir skraido visai čia pat. Tylu. Matosi kalnų kontūrai ir jais čiuožiančios debesų virtinės. Ramybė, kurios norėjos. Paprastai nepaprastas vakaras kalnuos...
Kol vilkų kaukimas visko nesujaukė. Ne tai, kad sujaukė, bet visai ne juokais išgąsdino. Dabar gal ir visai ne baisiai tai atrodo, tačiau tada vilkų banda kažkur netoliese ūbaudama privertė jaustis neramiai. O paėję buvome tolėliau nuo palapinės. Na bent jau pievoje, o ne miške buvome. Atrodė, kad mūsų lauke palikto maisto kvapas galėtų juos priviliot. Paskubom surinkom, paslėpėm mašinoj ir nusprendėm nebenaktinėt..
Nauja diena - naujas planas. Šiandien kopsim į Mount Washington - aukščiausią kalną New Hempshire valstijoje. Niekas labai nesipriešino šiam sumąnymui, o gal net pritarė. Papėdė buvo visai netoliese, bet prieš tai nusprendėm atsigaivint ir šoktelt į kalnų upeliūkštį. Gaivūs ir žvalūs nusiteikėm kelių valandų žygiui pėsčiomis.
Kiek daugiau nei 4 mylios (apie 6.4 km) iki kalno viršukalnės ir panašiai atgal. Tačiau laukė nepaprastas ėjimas, o žygiavimas per akmenis ir net statokas kopimas į 1,917 km Vašingtono viršunę. Užtrukome gal tris valandas sparčiu žingsniu lipdami, stabtelėdami trumpom poilsio pertraukėlėm. Lipom ir nematėm kur. Viršūnė skendėjo debesyse. Papėdėje karšta, o kylant temperatūra vis krito, kilo ir vėjas.. Tarp kitko, kalnas dar ir garsėja savo nenuspėjamu oru, gali užsnigti net vasaros metu. Nesnigo, tačiau prie sniego luito prisiliest galėjome. Kalnas garsėja viršūnėje užregistruotu didžiausiu vėjo greičiu kada nors užregistruotu Žemės paviršiuje. Taigi ne šiaip sau čia užsibrėžėm. Nors ir ne visi kartu, viršukalnę pasiekėm. Pasilšildėm vietiniame lankytojų centre, užkandom, užsirašėm, kad mes, lietuvaičiai, įkopėme, ir ruošėmės atgal, tiesa, kiek kitu maršrutu. O jis pasiro, kur kas rimtesnis. Gerai, kad nepasirinkome jo kylant aukštyn. Mat, leidomės stačiai, kartais kas žingsnį po metrą žemyn ar net daugiau. Kelias kito: iš pradžių per stambius akmenynus, vėliau per žėmaūgį mišką, uolų atbrailomis ar stačiomis nuokalnėmis, kirsdami sraunias kalnų upes ir neužmiršdami šoktelt atsigaivint. Leidomės linksmai - lietuviškos dainos liejosi laisvai, versdamos kitus su šypsena žvilgtelt ar keistai susižiūrėti. O mum juk buvo linksma!
Vėjo, saulės ir temperatūrų skirtumų nugairintais veidais susėdom į nuomuotą Chevrolet Malibu ir judėjome namų Bostone link. Bevažiuojant akis patraukė ežeras, tad dar stabtelėjome išsimaudyt kalnų fone. Chill'inam šiltame vandeny patenkinti.
Nykščiai į viršų. Kelionę užskaitom!
Kol vilkų kaukimas visko nesujaukė. Ne tai, kad sujaukė, bet visai ne juokais išgąsdino. Dabar gal ir visai ne baisiai tai atrodo, tačiau tada vilkų banda kažkur netoliese ūbaudama privertė jaustis neramiai. O paėję buvome tolėliau nuo palapinės. Na bent jau pievoje, o ne miške buvome. Atrodė, kad mūsų lauke palikto maisto kvapas galėtų juos priviliot. Paskubom surinkom, paslėpėm mašinoj ir nusprendėm nebenaktinėt..
Nauja diena - naujas planas. Šiandien kopsim į Mount Washington - aukščiausią kalną New Hempshire valstijoje. Niekas labai nesipriešino šiam sumąnymui, o gal net pritarė. Papėdė buvo visai netoliese, bet prieš tai nusprendėm atsigaivint ir šoktelt į kalnų upeliūkštį. Gaivūs ir žvalūs nusiteikėm kelių valandų žygiui pėsčiomis.
Kiek daugiau nei 4 mylios (apie 6.4 km) iki kalno viršukalnės ir panašiai atgal. Tačiau laukė nepaprastas ėjimas, o žygiavimas per akmenis ir net statokas kopimas į 1,917 km Vašingtono viršunę. Užtrukome gal tris valandas sparčiu žingsniu lipdami, stabtelėdami trumpom poilsio pertraukėlėm. Lipom ir nematėm kur. Viršūnė skendėjo debesyse. Papėdėje karšta, o kylant temperatūra vis krito, kilo ir vėjas.. Tarp kitko, kalnas dar ir garsėja savo nenuspėjamu oru, gali užsnigti net vasaros metu. Nesnigo, tačiau prie sniego luito prisiliest galėjome. Kalnas garsėja viršūnėje užregistruotu didžiausiu vėjo greičiu kada nors užregistruotu Žemės paviršiuje. Taigi ne šiaip sau čia užsibrėžėm. Nors ir ne visi kartu, viršukalnę pasiekėm. Pasilšildėm vietiniame lankytojų centre, užkandom, užsirašėm, kad mes, lietuvaičiai, įkopėme, ir ruošėmės atgal, tiesa, kiek kitu maršrutu. O jis pasiro, kur kas rimtesnis. Gerai, kad nepasirinkome jo kylant aukštyn. Mat, leidomės stačiai, kartais kas žingsnį po metrą žemyn ar net daugiau. Kelias kito: iš pradžių per stambius akmenynus, vėliau per žėmaūgį mišką, uolų atbrailomis ar stačiomis nuokalnėmis, kirsdami sraunias kalnų upes ir neužmiršdami šoktelt atsigaivint. Leidomės linksmai - lietuviškos dainos liejosi laisvai, versdamos kitus su šypsena žvilgtelt ar keistai susižiūrėti. O mum juk buvo linksma!
Vėjo, saulės ir temperatūrų skirtumų nugairintais veidais susėdom į nuomuotą Chevrolet Malibu ir judėjome namų Bostone link. Bevažiuojant akis patraukė ežeras, tad dar stabtelėjome išsimaudyt kalnų fone. Chill'inam šiltame vandeny patenkinti.
Nykščiai į viršų. Kelionę užskaitom!
